Svetainės medis | | Registracija

Nauja registracija



Gamtinė įvairovė

Panemunės J. Basanavičiaus šilo

Gamtinė įvairovė



Panemunės J. Basanavičiaus šilas (toliau Panemunės šilas) auga Nemuno kilpoje. Šioje vietoje Nemunas ties Vičiūnų gyvenviete teka į vakarus, už Petrašiūnų suka į pietus ir ties A. Panemunės pirmaisiais pastatais į pietryčius taip apgaubdamas Panemunės šilą. Didžioji šilo dalis auga buvusioje upės salpoje, kurios dirvožemį suformavo prieš daugelį tūkstančių metų pats Nemunas. Tai liudija aukšti upės šlaitai ties Vičiūnais, A. Šančiais ir A. Panemune. Tokia dirvožemio formacija nulėmė ir Šilo gamtinę įvairovę – yra nemaža sąnašinio smėlio kalvų, žemų uždurpėjusių šlapesnių vietų, vietomis netoli paviršiaus priemoliai.

Smėlėtos kalvelės labai tiko pušims, slėnesnės šlapesnės vietos eglėms, lapuočiams. Buvo ir visiškai užmirkusių nedidelio ploto vietelių, kur susidarė žemapelkės, netgi buvo kelios aukštapelkės supamos smėlėtų pušynų. Tačiau šis darinys augo upės salpoje ir priklausė nuo upės.

Pastačius Kauno HES daug kas pasikeitė, svarbiausia gruntinio vandens lygis. Nemuno natūrali tėkmė pasikeitė, nebeliko atnešamo iš aukštupio smėlio, smulkaus žvyro, tačiau smėlis ir smulkus žvyras iš vagos žemiau Kauno HES buvo išplautas ir nuneštas į žemupį. Gruntinis vanduo „pažemėjo“, negalėjo pamaitinti pelkučių ir jos sunyko. Drauge nyko ir tebenyksta drėgmę mėgstantys augalai. Didelę įtaką turėjo ir Jonavos „Azoto“ gamyklos tarša. Ten kur buvo gryni pušynai, dabar paklotę užėmė nemaža lapuočių, suvešėjo avietynai ir dilgėlynai, dalis kerpių, o su jomis ir grybų tiesiog išnyko. Nusistovi jau kitokia gamtinė pusiausvyra, nors klimato kaita dar daug ką keičia. Štai rytinėje Šilo pusėje išplito smulkiažiedė sprigė ir sparčiai plinta į visą likusį miško plotą.

Pačios turtingiausios tako dalys (1A – 4A) yra Nemuno šlaituose, ten kur dar išlikę senieji šimtamečiai ąžuolai, eglės ir pušys. Tai liudija augmenijos įvairovė miško paklote, medžių ir krūmų rūšių gausa. Šios tako atkarpos tinka daugeliui gyvūnų ir paukščių (stirnai, lapei, kiaunei, visoms Šile sutinkamoms genių rūšims).

Eglynai su pušimis (nuo 2 iki 3 ) geros slėptuvės pilkąjam kiškiui, dažnai vingiuoja lapės pėdsakas, šakomis liuoksi voveraitės. Anksti pavasaryje strazdai – giesmininkas ir juodasis linksmina savo balsais, o kur dar karetaitės iš visos savo jėgos gieda.

Nuo 3 tako taško vis daugiau pušų, miškas šviesėja ir tuo pačiu daugiau saulėtų aikštelių, tačiau mažiau ir paukštelių ir žvėrelių, nors nesibodi užsukti čionai ir stirna.

Einant nuo 4 link 5 taško verta pasukti į kairę ir apžiūrėti pelkutės liekanas, pamatysite ir kiminus, ir pataisus, išgirsite liepsnelės balsą. Tarp 5 ir 6 taškų, tarp nedidelių kalvelių bus aukštapelkių pėdsakų, todėl ir vieną kitą beržą pamatysime ir rudenio metą lepšio galvelę rasime.

7-asis jau Nemuno pakrantėje, apžiūrėkime urvinių kregždžių koloniją, upės seklumoje nardys antys, dančiasnapiai, plunksnas džiovins kormoranai, o pakrantės šlaitelio pievos likučiuose krūmų ir žolinių augalų įvairovė. Jei būsite atidūs pamatysite ir muilinę guboją, kadaise gausiai klestėjusią smėlėtose Nemuno pakrantėse.

Pasukę nuo 8 taško į tako pabaigą eisime miško ir Panemunės gyvenvietės pakraščiu, tai mėgstama vieta perėti varnai, smilginiam strazdui ir ... mažąjam apuokui. Mat ši pelėda įsitaiso ne tik medžio uokse, bet ir apleistame varnalizdyje. Kelionę užbaigsime prie Panemunės viešosios bibliotekos, kurioje rasite ir gamtinės literatūros pasitikrinti ką pažinote ir ko dar ne.